Raukšlys yra mažas vabzdys, vadinamas Rynchites betulae, kuris truputį mažesnis už bitę, bet didesnis matematikas, nes bitė darbuojasi tik su logoritmais, o šis – diferencijalais ir integralais. Jam tenka spręsti sunkius uždavinius. Pirma, jis negali sudėti daugelio kiaušinėlių, nes juos reikia stropiai apsaugoti nuo šilimos ir drėgmės. Antra, jis turi juos apsaugoti nuo plėšikų ir, pagaliau, parūpinti maisto ką tik iš kiaušinėlių išsiritusiems vaikams. Savo lizdui jis susuka iš beržo lapų vamzdelį, raukšlį. Diferencijalų ir integralų pagalba, jis išpjauna dešinėje lapo pusėje stovinčią „S“, o kairėje gulinčią „S“ (darbas tęsiasi vos vieną minutę); dešinąją lapo dalį suvynioja iki vidurinės lapo gyslos, po to suvyniotąją dešinę lapo dalį apvynioja kairąja, užlenkia lapo viršūnėlę, ir raukšlys baigtas. Tik gulinčios ir stovinčios „S“ dėka šis mažas vabalėlis gali suvynioti lapą. Be to, taip padarytas raukšlys niekuomet neatsivynioja ir apskritai yra praktiškiausias. Ir kas nuostabiausia, kad jis ne visuomet toje pačioje vietoje pradeda lapo išpjovimą. Jei lapas būna didelis, tai jis abi „S“ išpjauna lapo viršūnėj. Jam nereikia viso lapo, taigi ir nevynioja viso lapo. Esant šiltam orui, jis perpjauna vidurinę lapo gyslą, ir raukšlys nukrinta ant drėgnos žemės. Mat, šiaip jo maži vaikai tuojau sudžiūtų. Šlapiam ir vėsiam orui esant, jo maži vaikai žemėje supūtų, todėl jis rūpestingai saugo, kad vidurinė lapo gysla nebūtų kokiu nors būdu sužalota ir kad tas jo raukšlys nenukristų žemėn (Atmerk akis, Toth, 1935, 78-80). – Napoleonas I sako: „Žiūrint į tą didelį, puikų ir taip komplikuotą (susipynusį) pasaulį, man darosi aišku, jog negali jis būti atsitiktinumo dalyku, bet yra kūrinys kažin ko, kas yra visagalis, daug aukštesnis už žmogų, negu žmogus yra aukštesnis net ir už tobuliausias jo padarytas mašinas. Ir neatsiras jokio tikro matematiko ir filosofo, kurs galėtų protingai užginčyti mano šitą tvirtinimą“ (Lapot, II, 15).
