„Mūsų užduotis yra paversti aršias diskusijas šaltais faktais“, – taip poetiškai prieš 65-erius metus buvo rašoma pirmosios Gineso knygos įžangoje. Pirmuosiuose Gineso rekordų knygos leidimuose daugiausia buvo pateikti upių, pastatų ir panašių objektų aukščių, pločių ir ilgių rekordai, o XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasirodė daug įvairesnių ir keistesnių rekordų. Norinčiųjų patekti į Gineso rekordų knygą vis daugėjo, tad atsidurti spalvotuose jos puslapiuose darėsi vis sunkiau – rekordininkai, anot vieno iš knygos sudarytojo N. McWhirterio, turėjo būti „pasaulio mastu konkurencingi, nepakartojami arba keisti“. Keistuoliai, kurie kelias dienas stovi ant vienos kojos ant vienos kopėčių pakopos, užsiaugina metro ilgio nagus arba, kaip pavyzdžiui, prancūzas Monsieur Mangetout, laikosi dietos valgydami… metalą. M. Mangetout, „Ponas Visavalgis“, 1959 m. pradėjęs „malti į miltus ir valgyti ne visai valgomus dalykus“, per tris dešimtmečius „sudorojo“ 18 dviračių, 15 pirkinių vežimėlių, septynis televizorius, dvi lovas, slidžių porą ir kompiuterį. Iš viso prancūzas „sukrimto“ beveik 9 tonas metalo ir laimėjo keletą garbingų Gineso diplomų! O štai amerikietis Kevinas Shelley pasiekė pasaulio rekordą daužydamas medines tualeto sėdynes – iš viso sudaužė 46… Matyt „Believe it or not!“ („Norite tikėkite, norite – ne!“) muziejų įkūrėjas antropologas Robertas Ripley (1890–1949 m.) buvo teisus kažkada pasakęs: „Apkeliavau 201 šalį ir keisčiausias dalykas, kurį pamačiau, buvo žmogus.“
