Jauniausias aviakonstruktorius – 18-metis Vincas Lapėnas iš Linkuvos (Pakruojo r.).
Pradėjęs nuo aviamodeliavimo, be specialistų pagalbos išmoko konstravimo, aerodinamikos, lėktuvų gamybos technologijos pagrindų ir pasigamino originalios konstrukcijos lėktuvą LAV-1. Juo pirmąkart pakilo į orą 1968 metų rugpjūčio 5-ąją. Tačiau po kelių skrydžių lėktuvas, kurį pilotavo Vinco draugas, nukrito ir sudužo.
Vincas buvo neeilinio proto ir gabumų žmogus. Jis konstravo ir statė ne tik lėktuvus bei sklandytuvus, bet ir žemės ūkiui, buičiai skirtus mechanizmus – traktorių, motovežimėlį. Penktoje klasėje besimokydamas pasigamino aeroroges ir žiemą jomis važinėjosi. Jis taip pat domėjosi fotografija, muzika, grojo gitara, kūrė dainas.
Ištrauka iš J.Balčiūno straipsnio „Padangių suvilioti“, 1973 m. Nr.3, žurnale „Sparnai“
Vincas Lapėnas gimė ir augo šiaurės Lietuvoje, netoli Linkuvos, Vaižgantų kaime, Pakruojo rajone. Iš mažų dienų jaunuolį viliojo paslaptingas ir įdomus technikos pasaulis. Netoli buvo mašinų traktorių stotis (MTS), į kurią Vincas dažnai užsukdavo.
Kartą Šiauliuose knygyno lange pamatė mėlynais viršeliais knygutę „Debesų keliais“. Nusipirko. Joje paprastai ir suprantamai buvo aprašyta aerodinamika, sklandytuvų konstrukcijos bei kitos skraidančių aparatų paslaptys. Pabandė pats pasidaryti sklandytuvo modelį. Dirbo ilgai, kruopščiai, nudailindamas kiekvieną detalę. Kai žvilgantį modelį nešė į pievą bandyti, paskui Vincą sekė būrys vaikų. Savo entuziazmu Vincas greit užkrėtė kaimo paauglius. Jis tapo savotiško aviamodelizmo ratelio steigėju ir instruktoriumi. Įvairių modelių pridarė.
Kada kilo sumanymas pačiam pasistatyti lėktuvą, Vincas šiandien negalėtų tiksliai pasakyti. Iš pradžių jis mokykliniame sąsiuvinyje tik piešdavo lėktuvus. Vėliau, užsidaręs daržinėje, ėmė meistrauti. Kai draugai klausinėdavo, kas čia išeis, Vincas atsakydavo: „Motorinės rogės”.
Tada jis nedrįso pasakyti, kad stato lėktuvą. Kas gi patikės? O jeigu kas ir patikėtų, tuoj paklaustų, kur gaus variklį, aviacinės klijuotės, plieninių trosų ir kitų taip reikalingų medžiagų.
Jau dirbdamas, vietoj klijuotės Vincas sugalvojo panaudoti paprastą 0,8 mm skardą, vietoj duraliuminio vamzdžių – paprastus, vandentiekio. Trosų, klijų ir kitų medžiagų tikėjosi nusipirkti Šiauliuose. Prastesni reikalai buvo su varikliu. Reikėjo lengvo, oru aušinamo mažiausia 20 AJ galingumo variklio.
Kartą mašinų traktorių stotyje surado seną motociklo K-750 variklį. Vincas paprašė, kad jam atiduotų šį motorą. Po keleto dienų variklis jau gulėjo jo daržinėje. Dabar buvo galima rimtai kibti į darbą. Iš ryto – mokykloje. Grįžus reikėjo paruošti pamokas, namiškiams šį tą padėti. Draugai, taip entuziastingai pasišovę talkininkauti, pamatę, jog darbo nei galo, nei krašto nematyti – atvėso. Vincas ištisus metus dirbo vienas. 1968 m. žiemą lėktuvo darbai ėjo į pabaigą. Tada Vincas net negalvojo, kur ir kaip skraidys. Tąsyk dar viskas buvo graži, bet tolima svajonė. Tačiau kai padarė liemenį, sparnus, vairus, kai variklis buvo beveik suremontuotas, Vincas ėmė galvoti apie skridimą.
(…) Už kaimo buvo didžiulė pieva. Puikiausias bandymui aerodromas. Tačiau kiek bereguliavo variklį, viršyti 70 kilometrų per valandą greitį nepavyko – o lėktuvui pakilti reikėjo mažiausia 75 km/val. Vincas greitai įsitikino, kad variklis niekuo dėtas. Kalti medžiagų pakaitalai, dėl kurių lėktuvas išėjo sunkesnis. Pridėjus sparnus, padidėjo svoris ir pasipriešinimas.
Atrodė, kad visas triūsas nuėjo veltui. Bet Vincas nepasidavė. Pirmiausia patarimo kreipėsi į mechanizatorius. Šie patarė ieškoti motociklo „Ural“ variklio, kuris aštuoniomis arklio jėgomis galingesnis. Suremontuotą „Emkos“ variklį iškeisti į seną „Uralą“ nebuvo sunku.
Pagaliau atėjo diena, kai Vincas galėjo pridėti lėktuvui sparnus. Žeme važinėti jau mokėjo. Bet kai „išdygo“ sparnai, pasidarė šiek tiek neįprasta.
– „Sėdau į kabiną, o pilotavimo techniką žinojau tik tiek, kiek aprašyta „Debesų keliuose“, – prisimena Lapėnas. – „Bet ką reiškia teorija! Net dviračiu, vien teorijos pasiskaitęs, nepavažiuosi.
O čia lėktuvas… Suabejojau – gal net nebandyti skristi? Bet pievos pakraštyje susirinkę visi kaimo paaugliai. Jų tarpe keli klasės draugai ir net mechanizatoriai. Jie smalsiai laukia skridimo.
Dar kartą patikrinau variklį. Dirbo be priekaištų. Ech! Buvę nebuvę, pagalvojau, ir traukiu dujų mišinio rankenėlę į save. Krypuodamas ir šokinėdamas per kupstelius, lėktuvas greitėja. Pagal visas pilotavimo taisykles, stengdamasis pakelti uodegą, atsargiai spaudžiu vairalazdę nuo savęs.
Netrukus pajuntu, kad ratų bildesys į žemę ima retėti. Neiškentęs trukteliu vairalazdę. Žemė nuslydo, dingo kratymas. Skrendu — dingtelėjo mintis. Bet skridau neilgai. Sparną aptekančių srovių švilpesys virto šniokštimu. Lėktuvas sustojo ore, o paskui ėmė smukti žemyn. Bandžiau kažką taisyti vairais, bet šaukštai jau buvo po pietų. Lėktuvas kairiuoju ratu atsitrenkė į žemę.
Gerai, kad buvau prisirišęs. Subėgę žiūrovai pastatė mano aparatą „ant kojų“. Įsitikinę, kad esu sveikas ir gyvas, skridimu liko patenkinti.“
Kiti skridimai buvo sėkmingesni. Kartais pavykdavo iškopti net į 150 m aukštį. Viena tik buvo bėda — variklis greitai perkaisdavo. Dėl šios jo „ligos“, vienas iš skridimų lėktuvui ir buvo paskutinis.
Baigęs vidurinę, Vincas padavė pareiškimą į karo aviacijos mokyklą, bet gydytojų komisija nepraleido. Tuomet, atlikęs karinę tarnybą, jis įsidarbino šaltkalviu gamykloje.
