1913 metų rudenį Pietų Prancūzijos miestelyje Gimoni į vieno valdininko šeimą atėjo labai suvargęs jaunuolis prašydamas išmaldos. Sakėsi esąs amatų mokinys, tačiau tuo tarpu neturįs nė ko valgyti. Valdininko žmona davė elgetai smulkų pinigą. Tarėsi duodanti du centus, o iš tikrųjų per klaidą davė 20 frankų auksinį pinigą. Jaunuolis su tuo pinigu ilgainiui padarė karjerą: išsimokė kepėjo amato ir paskum įkūrė nuosavą kepyklą. To valdininko šeima per tą laiką išsikėlė kitur. Prasigyvenęs buvusis elgeta 1938 m. susirado kitame Prancūzijos mieste buvusį savo geradarį ir grąžino jam kadaise per klaidą gautus pinigus su stambiais procentais ir dar su gražiomis dovanomis (L.A. 1938, 449).

Kas yra išmokęs branginti mažiausią dalyką, tikėk, tas didį daiktą tikriausiai jau aptiko (Goethe).