Arūnas Gelažnikas – profesionalus motociklų sporto lenktynininkas iš Lietuvos. Jis yra 17 kartų Lietuvos motociklų kroso čempionas, daugkartinis Baltijos šalių čempionas, 3 vietos nugalėtojas Europos jaunimo motokroso čempionate, MX1, MX3 pasaulio čempionatų ir “Dakaro” ralio dalyvis.

„Manau, kad gyvenu svajonių gyvenimą. Darau tai, kas man be galo patinka, ir net nevadinu to darbu. Daug kas klausia, kiek sportuosiu. Pagal sveikatą jaučiuosi jaunesnis, nei esu. Tikiuosi, dar kurį laiką galėsiu lenktyniauti” (motociklininkas Arūnas Gelažnikas).

Tai veža… “Tai sunkios lenktynės (“Dakaras”), važiuojant tikrai pagalvoji: „kam man viso to reikia?“. Juk leidi milžiniškus pinigus, bet išėjimas iš komforto zonos, nenoras nuvilti partnerių ir paties saves, be to, tai – mano duona, hobis, malonumas – tai tas ,,veža”. Tuo metu gal ir sunku, bet kokia grąža būna! Aišku, po traumų, kai iškrenti ne vienam mėnesiui, galvoji, kad gal man to nereikia. Bet čia tik kol skauda. Tokių minčių, kad čia jau paskutinis kartas, tikrai dar neturėjau“.

Iš 2021 m. “Dakaro” prisiminimų… „Diena tikrai verčianti pamąstyti, nes po degalų užpylimo zonos radau draugą CS Santoshą (mano klasės įskaitos lenktynininkas), kuris buvo visas kruvinas. Darėme širdies masažą. Apie 8 min. jis neatsigavo ir galvojome, kad jau numirė, bet paskui pradėjo kvėpuoti. Aš laikiau galvą, sulaukėme sraigtasparnio, kuris atskrido ir toliau išvažiavome. Buvo labai sunku važiuoti toliau tuos 200 km, nes niekaip neišėjo susikaupti ir galvoti apie važiavimą. Visos mintys buvo ten, jau mintyse galvojau, kad jis mirė (per visą istoriją, “Dakaro” ralyje yra žuvęs 31 motociklininkas, – past.) Ilga diena… <…> Vėliau dar sutikau iš Indijos sportininką, 33 numerį, kuris toje vietoje buvo kritęs, sulaužė motociklo galinius bakus ir sakė, kad praėjusiais metais nebaigė “Dakaro”, tačiau šiais metais labai nori baigti. Jis minėjo, jog jei aš labai skubu, galiu jo ir nelaukti, tačiau aš sustojau. Jam nuleidau benzino, kad pasiektų finišą. Juk reikia žmogui padėti bei išpildyti svajonę…

,,Greitoji pagalba”. Yra nerašytos tos taisyklės. Be abejo, tu varžaisi, bet jei tu suteiki pagalbą žmogui, galbūt gelbėji gyvybę, tas laikas yra kompensuojamas. Nežinau, kodėl reikėtų nesuteikti tos pagalbos. Kita vertus, tu jautiesi padaręs ir gerą darbą, žinai, kad jeigu tau taip atsitiktų, ir tau taip pat padėtų. Tai nėra kažkoks didvyriškas žingsnis, visi taip elgiasi“.

Finišas. „Manau, praėjus 3–4 dienoms supratau, kad galiu kovoti dėl pergalės. Tada dar nepirmavau, bet jaučiau iš varžovų, jų važiavimo, kūno kalbos… Su Maurizio (vienu iš lyderių šioje motociklininkų klasėje, – past.) ne vieną dieną teko važiuoti kartu, mūsų greitis buvo panašus, bet mačiau, kad esu pasirengęs geriau. Supratau, kad reikia laikytis savo plano, nešokti aukščiau bambos ir viskas turėtų būti gerai. ,,Dakare“ yra bandančiųjų važiuoti virš savo galimybių ribos, kas, manau, yra neįmanoma. Gali taip važiuoti vieną arba dvi dienas, bet nuolat neatlaikysi“.