Lietuvos rekordas: Aukščiausi dvyniai Lietuvoje – Darjušas (213,5 cm) ir Kšištofas (210 cm) Lavrinovičiai.
Vaidas Čeponis. Specialusis interviu knygai ,,Įdomiausi Lietuvos rekordai” (knygą jau galite įsigyti mūsų el.parduotuvėje.
Brolius dvynius Kšištofą ir Darjušą pažįsta ne tik tie, kas domisi krepšiniu – dėl puikaus humoro jausmo, kurio nestokoja broliai, bei rekordo – jie aukščiausi Lietuvos dvyniai. Gali būti, kad tokie jie ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Taigi pamatuokim. Kšištofo ūgis šiandien – 210 cm, o Darjušo – 213,5 cm. Taip taip, šiandien, nes po trisdešimties metų Darjušas dar… ūgtelėjo. „Įdomi situacija. Oficialiai mano ūgis visada buvo 212 cm – be batų. Bet nuo 30 metų pradėjau matuoti ir… Gal stuburo operacija, gal nugaros stiprinimo, tempimo pratimai lėmė, bet dabar aš gryno ūgio esu 213,5 cm. Beveik 214 cm“, – kaip nutiko, kad sulaukęs brandos dar pasitempė į aukštį, svarsto Darjušas. O Kšištofas praleidžia progą patylėti: „Aš – 210 cm. Bet jeigu pradėsiu ant turniko kabėti, galiu dar paaugti.“
Įdomu tai, kad gimę broliai irgi skyrėsi trimis centimetrais. „Toks gyvenimiškas dvynių paradoksas: aš gimiau 3 cm aukštesnis ir mirsiu 3 cm aukštesnis“, – juokiasi Darjušas. „Augom vienodai, gal koks centimetro skirtumas buvo. Aš gal ankstesnio brendimo buvau, truputį lenkiau tave, o paskui tik fukšt – ir praaugai mane“, – žiūrėdamas į brolį prisimena Kšištofas.
„Tai planuojate iki 220 cm pasitempti?“ – klausiu. „Nors iki 215 cm, tada būčiau patenkintas. Kadangi būdamas 12–13 metų visą laiką norėjau būti 215 cm ūgio, tai mano svajonė“, – šypsosi Darjušas. „O aš 213 cm norėjau“, – neatsilieka Kšištofas.
Neoficialiai broliai Lavrinovičiai vadinami ir aukščiausiais pasaulyje dvyniais. Kaip yra iš tiesų? NBA žaidžia amerikiečiai broliai dvyniai Robinas ir Brookas Lopezai, kurių abiejų ūgis, kaip nurodoma internete, yra 213 cm. „Bandėme aiškintis. Ilgą laiką mėginome susisiekti su Lopezais, bet jiems, matyt, neįdomu, neina į kontaktą. Bandėme ir per agentus, ir asmeniškai rašėme, bet jie ignoravo tuos pasiūlymus“, – peripetijas dėsto Darjušas.
„Paskui pandemija prasidėjo, taip mes ir apsiraminome“, – priduria Kšištofas. „Bet viduje tikime, kad mes aukščiausi, – nepasiduoda Darjušas ir priduria, kad duomenimis internete pasitikėti negalima.: „Rašyti galima viena, o gyvai – visai kitaip, nes gali būti ir paklaida. Žinome, kaip NBA matuoja – iš 210 cm žmogaus gali 215 cm padaryti.“ „Mes kažkada buvome stovykloje „Big Man“. Iš Amerikos atvažiavę skautai treneriai mus pamatavo. Tada brolis buvo 219 cm, o mane pamatavo – 216 cm. Su batais buvom“, – kaip staiga „paaugo“, prisiminė Kšištofas.
Tai tiek apie ūgio peripetijas. O ką 1979 metų lapkričio 1-ąją gimę broliai mano apie savo karjeros perspektyvas krepšinio aikštėje? Ar dar planuoja gainioti oranžinį kamuolį, o galbūt jau apsisprendė kabinti sportbačius ant vinies? „Vasarą stiprinome savo kūnus, tada žiūrėsime, kokie pasiūlymai, ar mums bus įdomus tas krepšinis. Jeigu norime žaisti dar vieną sezoną, turime turėti motyvacijos. Be jos nėra ką veikti šiais laikais krepšinyje“, – kas lems apsisprendimą, vasarą dėstė Darjušas.
– Kaip dabar jaučiatės – nieko neskauda ar yra traumelių?
Kšištofas: Jau nėra sąnarių, nėra kam skaudėti.
Darjušas: Kad nieko neskaudėtų, reta diena būna. Visą gyvenimą profesionaliu sportu užsiėmėme, tai tas, tai anas būna. Bet, kaip sakau, tai laikinas, malonus, nepiktas skausmas – ne toks, kai negali nieko daryti. O šiaip jaučiamės tikrai neblogai. Visą sezoną žaidėme ir nepraleidome nei treniruočių, nei rungtynių. Tad manau, kad šis sezonas buvo sėkmingas.
-Papasakokote, ką dabar veikiate. Žinau, kad kuriate savo prekių ženklą „LavTwins”.
Darjušas: Laiko dabar daugiau turime. Bet pasakysiu taip: laiko turime, bet galimybių, kokių norėtųsi, neturime. Manau, artimoje ateityje gal ir kelionių bus, ir išpildytų idėjų – pusantrų metų praktiškai užšaldę jas buvome. Rimčiau užsiimsime ir turėtų pajudėti šis projektas. Dabar kelionės, skraidymas pakiša koją… Gali skraidyti, bet vis tiek ne tas – nėra laisvumo, viskas suvaržyta.
Kšištofas: Mūsų planai – ne tik Lietuvoje. Lietuvoje galima šiuo projektu užsiimti savo malonumui, bet jokio pelno čia nepadarysi. Jeigu nori plėtoti stipriau, būtinai reikia į užsienio rinką važiuoti.
– Jau anksčiau filmavotės su užsienio prodiuseriais realybės šou „Twin Brothers“. Žinau, kad dar kai kuriuose serialuose filmavotės, lietuviškuose – taip pat…
Darjušas: Kiekvienais metais mus kviečia pasifilmuoti. Aišku, vaidmenys trumpi ir, kaip sakau, neprofesionaliems aktoriams. Manau, Lietuvoje mes žinomi ne tik kaip krepšininkai, bet ir kaip žmonės su humoro jausmu. Tad filmuotis lengvose scenose, lengvuose filmukuose visuomet pakviečia, manau, ateity jų irgi bus. Patys to nevengiame.
Kšištofas: Svarbiausia, kad mums patinka. Jeigu nepatiktų, net nebūtume svarstę, ar filmuotis. Ir „LavTwins“, ir R. Skaisgirio serialuose filmavomės. Daug epizodiškai filmavomės.
– Kokie jums vaidmenys tenka?
– Darjušas: Skirtingi. Naujausia scena – kai norėjome pasikeisti galvomis: ką brolis jaučia būdamas manimi ir ką aš jaučiu būdamas broliu. Atsirado labai geras daktaras, kuris mus įtikino, kad mus išoperavo ir pakeitė galvas, o mes tuo patikėjome. Toks linksmas epizodas.
– O gyvenime yra buvę, kad vienas kažką pagalvoja, o kitas sako: aš irgi tą patį mąsčiau? Ar tik mitas, kad dvynių net mintys panašios?
Kšištofas: Labai dažnai. Mes kartu kiekvieną dieną, kartu užaugome – iki 18 metų dieną naktį buvome kartu. Automatiškai pradedi vienodai galvoti. Labai dažnai frazės pasitaiko vienu metu, tuo pačius žodžius pasakai.
Darjušas: Manau, čia ne dvynių nuopelnas, o tai, kad vienodos vertybės. Tariamės, turime bendrą viziją, tikslą, užtat taip panašiai išeina.
– Ne kartą esate pasakoję istorijas, kaip buvote susikeitę vietomis mokykloje ar kitose gyvenimo situacijose. Gal kokią vieną linksmesnę, kai jūsų neatskyrė, galite prisiminti?
Darjušas: Būdavo, būdavo… Mokykloje turbūt kiekvienas dvynukas taip darydavo tais laikais. Šiais laikais gal taip nebedaro. Prisimenu, kai brolis žaidė Maskvos „Dinamo“, o mano sezonas anksčiau baigėsi. Jie žaidė atkrintamąsias su Maskvos CSKA. Jų komandos prezidentas buvo Jevgenijus Gomelskis. Man sezonas baigėsi, aš atvažiavau ir CSKA arenos kavinukėje paėmiau mažiuką alaus. Sėdžiu, geriu, o iki rungtynių likę gal 40 minučių. Ateina Gomelskis su kažkokiais partneriais – žiauriai rimtais žmonėmis. Sėdžiu aš, mano draugas ir žmona. Prieina Gomelskis ir sako: „Kšištofai, ką tu čia darai?“ O brolis buvo vienas pagrindinių žaidėjų. Aš sakau: „Atsiprašau, šiandien nusprendžiau nežaisti, paimsiu laisvą dieną…“
Kšištofas: Mes tada atkrintamųjų varžybų serijoje pirmavome prieš CSKA 1:0…
Darjušas: Sakau klubo prezidentui, kad paėmiau išeiginę, va, alučio išgersiu! Žiūri Gomelskis į mane, matau, jo veidas baltas, raudonas, mėlynas – keičiasi spalvos… „Aha…“ – numykia, į mane pažiūri, o žvilgsnis toks, kad, atrodo, nežinau, ką nori iš manęs padaryti. Ir nueina. Aš: „Atsiprašau, atsiprašau, aš pajuokavau – aš dvynukas Kšištofo.“ O jis: „Taip, žinoma!..“ Galvoja, toliau meluoju. Tada atėjo kažkas iš CSKA vadovų ir patvirtino, kad aš tikrai dvynys. Tik tada apsiramino Gomelskis, priėjo prie manęs: „Na, Darjušai, manęs taip niekas nebuvo apgavęs…“
– Turbūt buvo vienintelis kartas, kai oficialiose rungtynėse žaidėte vienas prieš kitą – vienas atstovavo Madrido „Real“ klubui, kitas – Sienos „Montepaschi“. Koks tuomet buvo jausmas?
Darjušas: Du kartus esame žaidę vienas prieš vieną. Kai „Real“ buvau ir žaidėme su Siena ir kai buvau „Fenerbahce“ – irgi su Siena.
Kšištofas: Jausmas toks: įsivaizduok, aš gaunu kamuolį ir bėgu iš visų jėgų, kiek tik kojos neša. Stovi brolis. Galvoju: mest ar nemest, šoks ar nešoks jis? Na, rizikuosiu. Ir metu, o jis net nešoka. Toks buvo vienas kartas. O paskui treneriai jau nestatė mūsų vieno prieš vieną: jeigu aš aikštelėje, brolis sėdi ant suoliuko arba kitoje pozicijoje žaidžia.
Darjušas: Treneriai stengėsi nesuvesti mūsų. Labai protingai elgėsi.
– Ar jau žinote, ką norėtumėte veikti, kai baigsite krepšininkų karjerą? Gal norėtumėte treniruoti vaikus ar neužtektų kantrybės?
Kšištofas: Tam, kad su vaikais pradėtum, reikia pačiam baigti žaisti krepšinį ir pasinerti tik į vaikų krepšinį. Vaikai labai prisiriša prie trenerių, tad turi mažiausiai dešimt metų su jais dirbti, kol jie baigs mokyklą. Jeigu apsisprendžiame būti treneriais, reikia tam darbui atsiduoti 100 proc. Neužtenka 99 proc.
Darjušas: Negali pradėti dirbti treneriu ir sakyti – ai, nepatinka, ir po metų išeiti. Mes tokie žmonės: jeigu jau daryti, tai daryti iki galo.
Kšištofas: Šiaip įdomus trenerio darbas. Mes kiekvieną darbą gerbiame. Svarbu, kad širdžiai artimas.
– Bet vaikų trenerių algos labai mažos. Ar pinigai jums nesvarbu?
Darjušas: Pinigų niekada nebus per daug. Bet mes esame užsidirbę… Turime pajamų ir mums darbas turi ne tik apsimokėti finansiškai, bet ir teikti malonumą. Kad mes mylėtume tą darbą ir darytume jį gerai.
Kšištofas: Ir nekenktų šeimai.
Darjušas: Taip, ir kad turėtume ryšį su šeima. Kad neatitrūktume nuo šeimos.
Kšištofas: Mes jau seni, žmonos jaunos – kad nepabėgtų.
– Per karjerą pasiekėte daug pergalių. Kas gyvenime yra ta jūsų varomoji jėga? Kas jus motyvuoja?
Darjušas: Niekada apie tai negalvojau – tiesiog darai tai, ką nori ir kas tau patinka.
Kšištofas: Mūsų tokie charakteriai: jeigu darome, norime padaryti geriausiai. Bet mums labai pasisekė, kad esame dviese. Tarp mūsų – gera dvynių konkurencija. Mes galime ir paraginti vienas kitą, kai kartu būname. Pavyzdžiui, jis kartais tingi eiti į treniruotę, aš sakau – na, varom. Aš tingiu – jis: na, varom. Mums daugiau nieko ir nereikėjo: mes ėjome į kiemą, kamuolys rankoje ir vienas prieš vieną žaidėme. Iki muštynių. Svarbiausia buvo laimėti.
– Ir iki šiol žaidžiate vienas prieš vieną?
Kšištofas: Ne, dabar jau nebežaidžiame. Dabar saugome vienas kitą. Anksčiau negalvodavai – pasaugoti brolį ar ne – stumdai, dedi maksimumą pastangų tik dėl pergalės. Dabar kitaip – smegenų daugiau… O šiaip mes tokie žmonės – nenorime nuvilti tėvų, artimųjų, norime, kad didžiuotųsi mumis. Ir stengiamės.
Darjušas: Yra gražios šeimos, norisi, kad ir šeimos komfortiškai gyventų, kad vaikams būtume pavyzdys, kad žmonos neturėtų priekaištų ar nebūtų gėda dėl mūsų.
Kšištofas: Dar mūsų motyvacija – meilė. Labai mylime krepšinį. Kaip nemėgome krepšinio iki 15–16 metų, taip vėliau tai virto meile. Į kitą pusę persivertė.
– O noras laimėti jus stumia į priekį? Ar visur ir visada norite laimėti?
Kšištofas: Taip. Pakartosiu: mes visada norėjome būti geriausi. Taip pat ir aikštėje. Krepšininkai – skirtingi: vieni eina pažaisti, o kiti nori laimėti. Mes iš tų, kurie nori laimėti. Mes neiname tik pažaisti. Dabar su draugais ar mėgėjais einame pažaisti, atrodo, eitum tik formos palaikyti. Bet ne – mes su emocijomis, užsidegę visą laiką. Toks charakteris.
Visas interviu su aukščiausiais dvyniais Lietuvoje Darjušu ir Kšištofu Lavrinovičiais publikuojamas ”Rekordų akademijos” knygoje ”Įdomiausi Lietuvos rekordai” (aut. Vaidas Čeponis, Gintaras Pocius)
